|
|
Monday, October 1st, 2007
| |
11:20 pm
|
PALADŽANAS
Tai buvo vieta, kur mes susirinkdavome kasdien. Nebūdavo ten vietos netikšai kromanjoniečiui, nebuvo ten vietos nei pačiam paladžaniečiui, paprastai ten būavome tik mes. Mes aptardavom dienos naujienas, vaikščiodavome Paladžano gatvėmis, grūsdavomės tramvajuose ir valgydavome sosyskas. Vieną dieną pas mus užklydo netikša pabarzdis. Jo tikslai mums nebuvo aiškūs, jo barzda mums atrodė apšepus. Net jei tūlas žmogus tuos šepulius nukrapštytų, jo barzda jau būtų niekam tikus, antrarūšė. Tad papūtę savo pirmarūšes barzdas liepėme pabarzdžiui ieškotis sau kitos vietos. Taip viskas ir prasidėjo. Pabarzdis ilgai nelaukęs ištraukė skėtį, kuriame dunksojo kandžių nuograužos. Pradėjo netikša grasint. Mes, bičiuliai irgi neprasti, išsitraukėme aštuoniasdešimtųjų laidos lygintuvą ir pradėjome laidyti jo barzdelę. Pabarzdis niršo. Garai iš ausų poškėjo, jo krūminiai dantys gergždėjo. Jau nekalbant kas darėsi su pabarzdžio ausų kaušelio plaukeliais. Supratome, kad situacija rimta.
- Draugai, ką darysime? Netikša pabarzdis nori mūsų sielų! - Suklego vienas mūsų.
- Bičiuli mano, Paladžanas priklauso mums, jo niekas nenorės atimti, o štai sielas galėtume atiduot ir dovanai. - Sukliko kitas.
Geresnės išeities nebuvo. Paladžanas mūsų, o mūsų sielos - netikšos pabarzdžio.
Istorija graudi, bet pamokoma:
Vien dėl to, kad barzda antrarūšė
prašmėžavo pro ūsą,
Neverta žadinti blusų,
tik nuolankiai paklusti.
|
|
(1 comment | comment on this)
|
| Monday, September 10th, 2007
| |
7:30 pm - Senas ir jaunas.
|
|
| Sunday, August 26th, 2007
| |
11:58 am
|
|
| Sunday, March 18th, 2007
| |
12:15 am
|
|
| Monday, December 18th, 2006
| |
8:33 pm - "komandovat paradom budu ja"
|
ŠTEFANO PERVERSMAS
- Man rodos hmmmmmm. Reikia daryt revoliuciją. Perversmą!
- Kokį?
- Štefano perversmą. Taip vadinsis jis. Ir ateities kartos jį minės su pagarba ir ašara akyse.
- Nunununununu. Papasakok!
- Jau matau antraštes laikraščiuose. Galiu tik išduoti, šis perversmas bus ypatingas tuo, kad jis pakeis viską.
- Aina nafik.
- Pakeis viską nuo išorinių genitalijų iki absurdo komedijos.
- Į kurią pusę? Ar į abi puses?
- Tridimensinėj erdvėj jis neįsiteks.
- Keturiadiemsnciinis. Transcedeintins Trransjeof. Aaa pala transcedentinis. Ane?
- Ateities vaikai klaus per istorijos pamokas ar šiaip iš naivaus smalsumo:
"O kas toks buvo Štefanas?" Ir mes arba mūsų vaikai, vaikaičiai su ašara akyse ir ašaka gerklėje prabilsime: "Štefanas, sūnadukri mano, buvo Tas, kuris pakeitė praeityje tvyravojusią keulidę į šią nebetridimensinę begenitalinę absurdiškai juokingą erdvę"
Ir vaikai plos, paišys paišinius su Štefanu, kaip jie jį įsivaizduoja, bus rengiamos parodos ir podobijos jojo atminimui.
- Kompotodobijos
- Nebe kompoto, nes kompoto gezeliai jau bus išdžiūvę, o gazelių sekrecijos.. gazelių sekrecijų podobija. Ir vyrai aludėse nebe kompotą mauks, o tas sekrecijas. Ir nusišluostę rankove savo rožas, pasitrins rankas į grobus, riaugtėls ir sakys: "O vis tik aina ną tas Štefanas, vyrai riaugėja kaip ir anksčiau".
|
|
(1 comment | comment on this)
|
| Monday, December 11th, 2006
| |
6:30 pm
|
Darau anglų namų darbus, skaitau:
"Much progress has been made in medicine over the past 100 years. No doubt even greater progress will be made over the next 100 years. But some diseases are still incurable, and many of them will always be incurable. The only certainity in life that we will all die eventually."
...
MEMENTO MORI*
________________________________
*Nepamiršk numirti (būk geras...)
|
|
(2 comments | comment on this)
|
| Wednesday, September 13th, 2006
| |
5:24 pm
|
Poema-odė-epiopėja, paskirta ![[info]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif) twigramirez
Aš bėgau sykį takeliu -
Nesutikau jokių draugų,
Visus juos buvo jau išvalgius
Apžora Karamelė nedavalgius.
O Karamelė buvo krokodilas,
Nors jo ir dantys jau nudilę,
Kramsnojo jis mielai mažus,
O ypač didelius vaikus.
Pamačiusi jį ant takelio,
Likau stovėti aš be žado,
Bet krokodilas sau smagus
Šypsojo, kvietė į namus.
Ir nuėjau aš patikli, bevalė
Į drėgną karamelinę gardelę.
Mane suvalgė krokodilas,
Naivių vaikų jo pilvas buvo pilnas.
|
|
(3 comments | comment on this)
|
| Sunday, September 10th, 2006
| |
11:47 am
|
Goya - "Out Hunting for Teeth"
current music: Emerson, Lake n Palmer - The Gnome
|
|
(comment on this)
|
| Friday, August 25th, 2006
| |
12:26 am - Tai buvo seniai..
|
I
Sakyčiau viskas prasidėjo taip... Iš esmės, buvo gūdi naktis, medžiai beldė į mano nosį. Ir staiga!! Iš už kampo pamačiau JĮ. Tai buvo Šliodarnas Lapūchas, mano senas pažįstamas. Nesitikėjau jo sutikt.. Pasikalbėjom, pasijuokėm, tačiau ne viskas man taip aišku buvo..
II
Pagrindinis iškilęs klausimas - ar Lapūchas kažko nuo manęs neslepia - kankino jau nuo pat pirmos klasės. Atsimenu, buvau naivi pirmokėle, o Šliodarnas vis valgydavo triufelius. Tačiau, jis, ne kaip kiti vaikai, triufelių popierėlius mesdavę kam nors į pašto dėžutę, užkasdavo anapus tvoros. O, kai būdavo paklaustas, kodėl taip daro, vengdavo tiesaus atsakymo. Sykį vienas vaikas sugalvojo atkasti tuos popierėlius... Deja, po tos nakties, niekas daugiau jo nebematė, niekas daugiau nebesužinojo popierėlių istorijos.. Tas vaikas jau ryte su tėvais išvažiavo į Vietnamą. Po šitiekos metų, vėl kalbedama su šiuo, palyginti, nedarnios išvaizdos jaunuoliu, Šliodarnu Lapūchu, vėl pradėjau prisiminti tuos senų dienų įvykius, tačiau, vos spėjusi "atsitiktinai" užsiminti apie tą popierėlių istoriją, nieko nepešiau, nes Šliodarnas tik nusuko akis ir skubiai pasakė, turįs vieną svarbų reikalą, ir todėl kūliavirsčiais patraukė iš manojo namo kampo. Nuėjau miegoti, tačiau įvairios mintys ir klausimai dar ilgai kamavo mane ..
III
Kitą rytą, net nepapusryčiavus, iškart šliuožiau pas Bukstagerį Plebėjų, mano ir Lapūcho darželio laikų draugą. Pasakiau jam, vakar sutikusi Šliodarną, tačiau Bukstageris visiškai nenustebo. Atrodė, lyg seniai jau būtų žinojęs, jog Šliodarnas bastosi po kaimyninių namų kampus. Išgėrėm tekilos, pavartėm komiksus, pauostėm gėles, pakarpėm užuolaidas. Laikas slinko, tačiau Bukstageris Plėbejus vis dar nepareiškė savo nuomonės Šliodarno klausimu. Tada prisiminiau, kad nieko ir nebuvau paklaususi. Tad kreipiausi į jį tiesiai šviesiai: "Buki,-sakau,-ar tavęs niekad nedomino ta istorija su triufelių popierėliais?". Bukstageris atsakė, kasdien galvojąs šiuo klausimu, tačiau taip, diena iš dienos, ir nesurezgantis atsakymo į šį mistišką mūsų visų, darželio vaikų, galvos skausmą. Kartu pamąstėme, išmaukėme dar vieną stiklą tekilos ir padarėm išvadą - Šliodarno trainiojimasis pakampėmis - keistas, nesuprantamas, gal net pavojingas. Prisiminėm Froido psichoanalizę - žmonės, keistai elgdavęsi vaikystėje, išlaiko tendenciją tokiais būti ir suaugę. Niekada nežinia, ką toks žmogus gali iškrėsti. Tačiau siūlo galo vis dar neradome. Liko paskutinė išeitis - abiem keliauti pas vienintelį žinantį visą tiesą vaikystės draugą i Vietnamą - Luobiną fan Pasterizujų.
IV
Luobinas fan Pasterizujus buvo iš prigimties buržujus. Apskritai, jis buvo ne ką mažiau keistesnis nei Šliodarnas Lapūchas, tačiau, nors ir būdamas didelis išpuikęs menamo buržua sluoksnio vaikas, nekėle aplinkiniams jokios grėsmės. Pavyzdžiui, kai visi vaikai girti nuspręsdavo draugiškai ridentis nuo laiptų, jis pareikšdavo nesąs toks mulkis ir verčiau leisiąsis liftu. Arba jis niekuomet nekarpydavo karpinių paprastom, tarybinėm žirklėm. Tėvai jam kasdien parūpindavo naujas, plastmasines žirkles su zuikučiais iš Vokietijos. Tačiau, nepaisant visko, Luobinas, kaip ir visi vaikai, buvo priklausomas nuo vieno ir to paties dalyko - TRIUFELIŲ. Deja, likimas buvo rūstus ir Pasterizujų šeimai teko trauktis į Vietnamą. Tiesą sakant, niekas daugiau nieko nebegirdejo apie juos. Skrisdami lėktuvu su Bukstageriu, net nežinojome, ar išvis Luobinas fan Pasterizujus tebėra gyvas. Tačiau tai buvo vienintelis šansas sužinoti tiesą apie Šliodarną ir pagaliau pabusti iš šio kraupaus vaikystės košmaro. Net jei ir būtume radę Luobiną, nebūtume tikėjęsi iš jo lengvai išpešti informacijos, bet buvome pasiryžę viskam. Po keleto valandų, i mūsų nosis pradėjo belstis vietnamietiškieji medžiai.
V
Apsistojome trečdalio žvaigždutės viešbutyje. Buvo neaišku, kiek čia teks praleisti dienų, o gal net savaičių, mėnesių, taigi turėjome taupyti visomis išgaliomis - miegoti nuėjome nevakarieniavę. Ir tik ryte mane pažadino malonus ir pažįstamas bulbų lupenų kvapas. Šiek tiek pasistiprinę kibom į paieškas. Bukstageris išnaršė visur - surinko kiekvieno Pasterizujaus adresus bei telefonus. Deja, Pasterizujų Vietname buvo per 50 000. Galima sakyti, veikė gana nemaža Pasterizujų mafija ir visai neatsitiktinai Luobino šeima savo skubiam išvykimui pasirinko būtent šią šalį. Čia jie buvo savi. Niekas negalėjo surasti jų šeimos tarp tokios gausybės bendrapavardžių bei giminių.
Tą naktį, kai mažasis Luobinas išaiškino Šliodarno paslaptį, Pasterizujų šeima buvo apkaltinta nelegalia triufelių gamyba. Ir, beje, visiškai teisingai. Niekam nebuvo paslaptis, kad Pasterizujų šeima turi pogrindinį triufelių verslą. Triufelių paslaptis buvo kofeinas. Vaikai negerdavo kavos, nes visiems jiems tai būdavo pasišlykštėtina, o pienas tais laikais dar nebuvo išrastas. Tačiau triufeliams, kurių kiekviename būdavo mažiausiai 15 gramų kofeino - nei vienas vaikas neatsispirdavo. Triufeliai nebuvo koks nors nelegalus skanumynas. Tiesiog jų gamyba buvo griežtai draudžiama, siekiant užkirsti kelią vaikams padauginti kofeino. Pasterizujams tai buvo nė motais. Jie varė triufelius, triufelinę, o kartais vietoj kofeino įmaišydavo kokaino. Bet šitai jau paaugliams. Mes, vaikai, ir paprastus triufelius pirkdavome kibirais, o miegot tada nebeidavome šem9 naktis. Net neįtarėme, kad esame sekami HGJHSTPK- higieniškos gigantiškos juridinės Hėgelio slaptosios tarnybos prieš kofeiną. Kai jau buvo pakankamai įrodymų, kad pasterizujai varo triufelius, buvo per velu - šeimyna paspruko. O kartu su jais ir Šliodarno paslaptis (žinoma, dar blogiau - dingo pagrindiniai triufelių varytojai ir, musu visu nelaimei, triufeliai buvo apriboti iki minimumo su aštuoniom promilėm kofeininio silikato).
Paskambinusi 865-ajam Pasterizujui supratau, kad šitaip Luobino surasti nepavyks. Tačiau Bukstageris netikėtai sušuko EUREKA ir pareiškė suradęs Luobiną. Gerokai nustebau.
VI
Kitą dieną nuvažiavome į gana apleistą fermą - gyvulių mėslenos voliojosi kone palei visą taką. Mus pasitiko apšepęs, nevalyvas vyrukas auksiniais dantimis. Išskėstomis rankomis jis apkabino ir išbučiavo mudu su Bukstageriu. Iš ties, Luobinas buvo gerokai pasikeitęs. Paklausėme, kaip jo šeimyna laikosi, jis atsakė, kad šiuo metu gyvena atskirai nuo jų. Tada pakvietė išgerti arbatos ir kito šlamšto. Užėjome į dvėseliena atsiduodančią trobą. Kur dingo tos varno juodumo garbanos nuo jojo veido? Kodėl jas pakeitė geltonkasė pynė? Kur Luobino dantų baltumėlis? Kur jojo akių melsvumėlis? Norėjom (Šliodarno klausimą palikom pabaigai) Luobino tiek daug visko išklausinėti, bet jis tik sedėjo ir šypsojo. Jo šypsena buvo tokia tyra, kad galėjai kaišiot ramunes tarp jo auksinių dantų. Atsakinėjo jis taip pat mistiškai, miglotai. Kažkas čia buvo ne taip. Vieną akimirką pagalvojau, kad Luobinui gal pakenkė visi tie Vietnamietiškieji marazmai, nežinia, gal ir Vietnamo psichiatrinėj teko jau gydytis... Vietnamas juk. Tačiau kitą akimirką.. Apsidairiau. Tada po stalu niuktelėjau koja Bukstageriui ir lyg netyčiom pasiūliau Luobinui prisiminti senus gerus vaikystės laikus ir panerti galvą tuolete, prisisemti pilną burną vandens ir išgargaliuoti "VAIKAI PACANAI VALDO". Luobinas vyptelėjo ir sutiko. Netrukus visi jau gargaliavome šią frazę. Nors, tiksliau, aš, prisėmusi pilną burną vandens spjoviau Luobinui tiesiai i mordą ir sušukau Bukstageriui: "ČIA NE LUOBINAS FAN PASTERIZUJUS. Nes jis, kaip matai, kolega, nėra buržujus! Tikrasis Luobinas gargaliuotų "vaikai pacanai valdo" tik iš porcelianinės lėkštutės su Nu pogodi! paveiksliuku". Vadinamasis Luobinas sumišo, bet greit prišoko prie laukujų durų, užrakino jas ir prarijo raktą.
VII
"Vadinasi, pažįstate Luobiną fan Pasterizujų?" - Klastingai išsiviepė apsišaukėlis. Atsakėme, jog jis buvo mūsų vaikystės draugas. Nevalyvasis vyriškis išsprogino akis iš orbitų. "Vadinasi, pažįstate???". "Na taip, - atsakė Bukstageris. - Bet ką gi reiškia visas šis spektaklis?". Vyras dar labiau išsiviepė ir išsprogino akis iš orbitų, o tada paragino mus kreivais akmeniniais laiptais leistis žemyn į rūsį, atsiduodantį... mėslena?? Nebuvo ką daryt, nes nepažįstamasis pagrasino mums kirviu, kurį išsitraukė iš pastalės. Skalpo netekti nenorėjome, todėl po truputį pradėjome leistis žemyn. Tačiau mūsų flegmatiškumo nesupratęs žmogėnas pastūmė mane iš už nugaros, aš atsitrenkiau į Bukstagerį ir abu nudardėjome žemyn į drėgną patalpą, kurioje nesimatė nieko. Kitą akimirką jau jaučiau didžiulį guzą kaktoje. Pasigirdo garsus muahahahah - nepažįstamasis įjungė mažytę lempelę, kabančią nelabai aukštai mūsų ir gergždančiu balsu iškošė: "Susipažinkime, aš - Glandovičius, mėslenos namų savininkas ir neprilygstamas diktatorius. Apsidairykite po mano darbo kambarį. Tik nekreipkite dėmesio į kūrybinę betvarkę. Nagi drąsiau, APSIDAIRYKITE". Šiek tiek gerbiamas Glandovičius pavėlavo - mes jau seniausiai buvome apsidairę. Mėslenos namai: ant grindų voliojosi mėsgaliai, o ant lubų ir ant sienų buvo iškabinėti įvairių žmonių įvairių organizmo sistemų maketai. OR WAS IT JUST MAKETAI?? Taaaip. Nuo lempelės palei visą sieną tysojo gerklė-stemplė-skrandis-plonoji žarna - storoji žarna - tiesioji žarna. Kitur, palei sieną puikiausiai matėsi kraujo apytakos mažasis bei didysis ratai. Trečiur, tiesiog griaučiai (ak, kaip nuobodu). Šalia jų buvo prirašyta įvairių vardų su pavardėmis. "Matote, nesupraskite manęs klaidingai, - sušuko Glandovičius. - nesu koks iškrypes maniakas or smth. Tiesiog kolekcionuoju žmogieną, pažinojusią Luobiną fan Pasterizujų. Dažnai man skambina žmonės, ieškantys jo. O man... Aš tiesiog užsiimu kurybine veikla. Man trūksta dar šiek tiek žmonių ir atidarysiu savo nuosavą muziejų. Visi ateis čia paspoksoti - iš Sidnėjaus, iš Konektikuto, iš Papa Chua. O jums pasisekė! Jums teko garbė pamatyti visą kūrybinį procesą eigoje!". Glandovičiui nutyso snarglys ir jis pravirko. Apsidairėme iš arčiau. Na, juk gal paskutinį syk lankomės muziejuje. Bet kas tai? Ant didžiulio žarnoko pamačiau tatuiruotę su apkūnia mergina. Ar tik ne mažasis Didi Fluakas ją buvo pasidaręs, būdamas septynerių?? O čia kas?? Kraujagyslės šios be kapiliarų ties nykščiu. Ar tik ne mažasis Klerkas Smakovėjus buvo be nykščio?? Taip ir buvo - ties šiais 'maketais' puikavosi jų pavardės. Dabar supratau. Dauguma mūsų vaikystės draugų ieškojo Luobino. Norėjo išsiaiškinti paslaptį. Bet juos pačiupo šis apsišaukėlis maniakas. Taip kaip ir dabar pačiups mus. Glandovičius greit nustojo verkęs, čiupo kirvį ir jau taikėsi vanot Bukstageriui. "Dabar man betrūksta žmogaus reprodukcinės sistemos!" - sušuko Glandovičius, bet tada aš jam įkandau į akį ir pasileidau prie durų. Bukstageris neatsiliko. Kol maniakas gulėjo paslikas, dar spėjau pasičiupt mažojo Didi Fluako virškinimo sistemą - galbūt mums prireiks įrodymų. Įsidejau į tašę ir, kol dar nebuvo vėlu, sprukome iš apleistosios fermos - neprilygstamojo diktatoriaus Glandovičiaus mėslenos namų.
VIII
"Kompoto podobija! - Sušuko Bukstageris, nusišnypštęs nosį. - Aš net nemaniau, kad Vietname knibžda tokių.. tokių.. Kompoto podobija, garbės žodis!" Šiaip ne taip nuraminau Bukį ir pasiūliau kreiptis dėl Didi Fluako bei kitų mūsų draugų organizmo sistemų į Vietnamo teisėsaugą. Tačiau Bukstageris krenkštelėjo ir priminė, kad atvykome čia Šliodarno reikalu. Aš bandžiau apeliuoti į jo sąžinę, pareikšdama, kad Glandovičiaus kolekcija dar nėra baigta - galbūt jau dabar koks nors vaikystės laikų pažįstamas skrenda į Vietnamą sužinoti tiesos ir, kaip ir visi, užkibs ant apsišaukėlio Luobino kabliuko. Tačiau Bukstagerio šypsena tik pasiekė nosį. Pasak jo, dar geriau - mažiau bus konkurentų. "Bet juk tai - mūsų darželio draugai, Buki. Nejau jie tau nieko nereiškia?". Bukstageris gudriai atšovė, kad jeigu mes iškelsime šitus Glandovičiaus mėslenos namus viešumon, nebegalėsime apsiginti nuo žurnalistų griūties, o tada begalėsime tik pasvajoti apie tikrojo Luobino paieškas. "Kompoto podobija! - Nusikeikiau. - Prakeiktas Glandovičius." O kadaise Didi Fluakas buvo šaunus vaikėzas. Jis man nuo pirmųjų dienų darželyje, o vėliau - pradinėje mokykloje atrodė kietas vaikas. Didi visuomet patiko kabėti spintoje, kartu su drabužiais. Nors čia tik jis taip pasakodavo, niekas nebuvo jo matęs kabant. Arba mėgdavo, mokytojai atėjus į klasę, iššokti pro langą. Tiesa, iššokęs jis buvo tik porą sykių. Nes tik porą sykių ir buvo atėjęs į klasę - pirmą sykį darželyje, antrą sykį - jau į pradinę mokyklą. Mat po abiejų šuolių ilgai ir nuobodžiai ligoninėje gydėsi savo traumas. Mat langas, pro kurį jam teko garbės šokti, buvo penktame aukšte. Tačiau, kad syki, besigydant traumas, jis buvo paprašęs vienos seselės ištatuiruoti savo portretą jo žarnyne, žinojome visi. Ir, lankydami jį ligonineje, visuomet smalsaudavome, kokia gi ta tatuiruotė. O Didi tik vyptėldavo ir atrėždavo, jog tai ne mažiems vaikams - neesmė, kad visi tuomet, įskaitant ir jį, buvome septynerių. Štai tokia ta Didi Fluako istorija, kurio žarnos dabar žlegsi mano tašėje. Ir tatuiruotė ta, visai neįspūdinga - matosi, kad mėgėjo darbas.
"Velniai nematė, Bukstageri. - Sukuždėjau. - Ar mums smerkti Glandovičių? Jis tik dirba savo darbą. Koks jo darbas, klausi? O musu koks? Jis - Glandovičius, mėslenos namų savininkas ir neprilygstamas diktatorius. O mes pasivadinkime filosofais, katės protu.
IX
Trečdalio žvaigždutės viešbutyje prabuvome jau balažin kiek laiko. O pastangos buvo bevaisės. Jau nebeskambinėdavome biliardui Pasterizujų - nebebuvo už ką apmokėti telefono sąskaitos. Tekdavo eiti kiekvienu Pasterizujaus adresu pėsčiomis. Rimtai išseko finansai. Bulbų lupenų gaudavome nekasdien. Mesti pradėto darbo nenorėjome, tad beliko viena išeitis - now why don't we get a job?
Įsidarbinome vienoje fortepijonų firmoje chruščebalais - tekdavo tampyti fortepijonus pagal žmonių pageidavimus. Deja, išpaikę žmogiūkščiai niekaip neapsispręsdavo, kurioje vietoje norėtų statyti fortepijoną, tad darbas buvo juodas. Kol galiausiai, po poros savaičių prakaito, per pietų pertrauką susėdę pailsėti pamazgų duobėje, pamatėme keistą mergaitę. Buvo ji išblyškusi, be antakių ir be nagų. Mergaitė prabilo į mus šaižiu kaip gegnė balsu, aiškiai kirčiuodama kiekvieną žodį: "Tai jūs ieškote Luobino fan Pasterizujaus?" Susižvalgiau su Bukstageriu. Kirbėjo abejonė - gal nesakyti? Gal tai dar viena apsimetelė luobanžudikė? Gal ji ketina nuplėšti mums antakius, bei nagus ir prisiklijuoti juos sau? Bet mergaitė buvo tokia lyg iš pieno plaukusi, tokia lyg čiurlenantis klozetas, bemat suvokėme, kad ji nepavojinga. Tačiau kažkaip labai keistai nuo jos dvelkė šaltis. "Na taip, ieškome. - Pagaliau išstenėjo Bukstageris. - Labai ilgai stengėmės surasti, bet, deja, veltui." "Kvailiai! - Sušvokštė mergaitė. - Nejau nežinojot, jog tai Luobinas fan Pasterizujus susiranda žmones, o ne jie jį!" Abu suklykėme iš siaubo. Šnekėtis pamazgų duobėje su šia kraupia butybe buvo košmariška. Tačiau staiga mergaitė maloniai pasisiūlė palydėti iki fan Pasterizujaus būstinės. Nusekėme paskui ją ir netrukus atsidūrėme tipiškame chruščebalų kvartale - visur mėtėsi kačių dvėselienos,vaikai žaidė su kanalizacijos varžtais, o senutės buvo apsimuturiavusios senais laikraščiais. Ką buržujus Luobinas galėtų veikti tarp šio chruščebalyno?? Mes voliojomes atsakymui prieš pat nosį! Į mus iš aukštybių erelio žvilgsniu žvelgė pats Luobinas, buržujus iš buržujų!
X
Gulėjom Luobinui po kojom it kokie šliužai. Kodėl gulėjom - nežinau, turbūt išvargino sunkus chruščebalo darbas, bet kodėl it šliužai, buvo aišku - pratupėję visas pertraukas pamazgų duobėje buvome kažkokie gleivėti ir slidūs.
"Dievaž, you must take a shower! - Sukriokė Luobinas. - nors ne... Atleiskit, gerai kaip yra, nes tik šalia jūsų išryškėja mano naujasis šveicariškas parfumas". Jokios abejonės - tai ne apsišaukėlis. Šis Luobinas buvo nei kiek nepasikeitęs, įskaitant ir juodas garbanas, ir akių mėlį. Prasibrovėme pro laikraščiais besišildančias bobutes į tikrus rūmus. Šioje ervioje, auksu margintoje salėje, kurioje skraido drugeliai ir teka šampano kriokliai, gyveno Luobinas. Gerai pagalvojus, toks kontrastas tarp jo apartamentų vidaus ir išorės neturėjo stebinti - Luobinas turėjo būti atsargus. No wonder we couldn't find him. Ir dar ta keista mergaitė.. Beje, vos įžengus į Luobino būstą, ši iškart nėrė po vienu iš šampano krioklių ir daugiau jos nebematėme. Luobinas pakvietė prisėsti prie krokodilo oda aptraukto stalo ir, išsiėmęs iš švarko kišenės gardų šnicelį, pradėjo mus klausinėti. Nemažai valandų praplepėjome apie draugus, pažįstamus, jų kates, jų šunis, pagaliau atėjo tas ilgai lauktas momentas. Bukstageris susverdėjo, jį išmušė prakaitas. Mano blakstienos atvypo, gerklė išdžiūvo. "Luobi... - Nedrąsiai pradėjau aš. - Tik tu vienas žinai atsakymą. Tik tu vienas atkasei triufelių popierėlius! Tik tu vienas gali pasakyti, kodėl Šliodarnas Lapuxas užkasdavo juos anapus tvoros! Mes sukorėme šitokį kelią, vos nebuvome nugalabyti kažkokio maniako, patyrėme didžiausią pažeminimą dirbdami chruščebalais, o galų gale, šitiek metų pragyvenome nežinioje! Būsime labai dėkingi, jei dabar, kai pagaliau vėl esame kartu, atskleisi šią, visą gyvenimą mus kankinančią, paslaptį."
Tačiau Luobino veizolas sulig kiekvienu mano ištartu skiemeniu vis platėjo ir jau ruošėsi išsitaškyti ant sienų. Luobinas fan Pasterizujus drebėjo, o šnicelis, visą laik šildęsis maloningo buržujaus rankose, nukrito žemėn.
XI
"Prisipažinsiu jums, draugai, tą naktį triufelių popierėlių aš neatkasiau". Aš ir Bukstageris suakmenėjome iš kažkokio jausmo. Gal tai buvo siaubas, gal nuostaba, o gal didelis nusivylimas. Tačiau Luobinas tęsė. "Tada buvau dar mažas vaikas. Bijojau. Paskutinę akimirką mano ranka sudrebėjo. Visiems vaikams prisiekiau, jog atkasiu. O kitą rytą dar tas staigus išvažiavimas į Vietnamą... Turbūt nebūčiau pakėlęs gėdos naštos, jei nebūčiau išvažiavęs. Daug sykių mane kamuodavo mintys, kad reikia grįžti ir pabaigti tai, ką buvau prižadėjęs. Tačiau vis guodžiausi mintimi, jog tai jau praeitis, kuri manęs nebeliečia. Bet ji vis lietė mane ir lietė". Luobiną, kaip tadais Glandovičių, palytėjo sentimentai ir jis, pakabinęs snarglį virš savojo šnicelio, pradėjo leisti neaiškius garsus, primenančius atrajojantį barsuką. O mane ir Bukstagerį vis dar buvo sukaustęs paralyžius ir juo daugiau Luobinas šnekėjo, juo labiau jis kaustė. Galiausiai sukaupiau visas pajėgas ir nutraukiau šią kompoto podobiją: "Tai vadinasi.. Vadinasi niekas dar nėra atkasęs Šliodarno triufelių popierėlių. Vadinasi jie, turbūt, vis dar ten... Anapus tvoros. Vadinasi paslaptis.. Dar nėra išaiškinta!". "KOMPOTO PODOBIJA, na TAIP!, - sukliko Luobinas. - Ar jūs žinote, kuo grasino man Šliodarnas Lapuchas, nujausdamas, kam aš ruošiuosi?? Jūs niekuomet to nesuprasite, vardan kompoto! Nes AŠ esu Luobinas fan Pasterizujus, o jūs jūs.." Teko griebti Luobiną už rankų, už kojų ir panardinti klozete, kad apsiramintų. Po kelių minučių, Luobinas, visas šlapias, tačiau kažkoks laimingas, sušuko "VAIKAI PACANAI VALDO!" ir sukuždėjo: "Tačiau žinau žmogų, kuris imtųsi šio reikalo." Luobinas išsitraukė mobyl telefoną ir kažką suburbuliavo savo sekretorei. Po akimirkos į prašmatnų tuoletą, kuriame ką tik buvo raminamas Luobinas, įsiveržė atletiškas žmogėnas, apaugęs gaurais. Kerzai, koža, taisyklingas dantų sukandimas - tai nieko, palyginus su tuo, kad vaikis turėjo bushy eyebrows ir visi alei vieno jo dantys buvo iltiniai, beto jis buvo tiką valgęs katiatinos - tai bylojo katiatinos kremzlės, įstrigusios, tarp jojo iltinukų. "Sutikite Bžebį, - iškilmingai tarė Luobinas, klūpėdamas ties klozetu. - Šis žmogus mums atkas triufelių popierėlius!"
XII
Jau kitą rytą aš, Bukstageris, Luobinas ir Bžebis išskridome atgal į mūsų vaikystės miestuką. Bžebis - mūsų ketvirtuko galinga jėga, turėjusi savo iltiniais dantimis prakąsti gerkles visoms mus užklupsiančioms negandoms. Luobinas - mūsų ilgos rankos, turinčios įvairiausių kontaktų ne tik Vietname, bet ir aukštesnėse materijose, galėjusios mums užtikrinti kelią pro visas juridines kliūtis. Na, o aš su Bukstageriu - filosofai, katės protu. Visi mes buvome pasiryžę užversti triufelių istorijos paskutinįjį lapą, buvo jau nusispjaut ant viso kito. Artėjome prie tikslo. Artėjome prie anapus tvoros. Sulėtinome žingsnį. Luobinas buvo perbalęs kaip drožlė, Bukstagerio kinkos virpėjo it Steve Vai gitaros stygos, na o mane išpylė šaltas prakaitas, kurio nesustabdė nei Rexona Extreme Protection. Antinksčiai mumyse išskyrė adrenaliną - suaktyvėjo raumenys, išsiplėtė vyzdžiai, padidėjo plaučių tūris, gliukozė buvo paskatinta išsiskirti į kraują, o širdies darbo ritmas pagreitėjo. Vienintelis Bžebis buvo ramus it stulpas. Jam buvo nė motais. Jis į mūsų nepatalogines fiziologijas žvelgė iš paukščių tako perspektyvos. Griebęs kastuvą pradėjo kasti. Ir kasė giliai. Bet jam nekasė, kad kasti buvo sunku, kad jau sugadino miestelio vandeniekio sistemą, išrovė medžius ir krūmus, sugriovė tvorą... Anapus jos jau žiojėjo didžiulė duobė, tačiau jokių popierėlių ten nebuvo. Staiga kažkas kieto vožtelėjo per mano pakaušį, o kai atgavau sąmonę, visi keturi gulėjome Bžebio iškastoje duobėje.
XIII
Sulenkę rankas per alkūnes, iškėlę pirštus į viršų, plačiai prasižergę ir šiek tiek atsilošę visa gerkle kvatojo Glandovičius ir Šliodarnas. "Muahah, buahah, kahahahah" - plyšo Glandovičius. "Cho-cho kro-cho-cho" - plačia burna, lyg ketvirtis arbūzo, žvingavo Lapūchas. Vienas kitam jie labai derėjo. Abu buvo nedarnios išvaizdos, pasišiaušę, apsiseilėję. Ir vis tiek šis vaizdas išmušė mane iš vėžių. "Šliodi? Ką veiki su šiuo mėsinėtoju? Ką mes veikiame duobėje? Kodėl... Kas... ŠLIODI??" Vietoj atsakymo Šliodis pradėjo kast žemes. Keli kastuvo grybšniai žemių nusileido ant mūsų galvų, o tada jau atsipeikėjo ir Luobinas su Bukstageriu. Tik vienas Bžebis lyg per miegus šaukėsi mamos. Šliodarnas Lapūchas buvo ekstazėje. Negirdėjo mūsų šauksmų bei maldavimų.
Epilogas
Šliodarnas lapūchas buvo iš prigimties slapukas. Jis buvo keistas vaikis. Todėl visi jį skriaudė. Ar jį skriaudžiau ir aš, Bukstageris, Luobinas bei kiti? Na, žinoma, skriaudėme. O ką daugiau daryt vaikam, pacanam... Pacanai, beje, buvo ir mergaitės, o jeigu dar tiksliau, tai iš vis buvome belyčiai, ta prasme, vaikai. O Šliodarnas buvo geras vaikas, tik kiek, kaip jau minėjau, keistokas. Sukimšę savo kofeininę dozę, popierėlius nuo triufelių sumesdavome kam nors į pašto dėžutes. Ir kažkada beeidami pamatėme Šliodarną, kasantį kažką anapus tvoros. Paklausėme, ką jis ten daro, jis atsakė, jog užkasinėja tuos triufelių popierėlius. O mes, nuo bambagyslės neatsišvartavę vaikiukai, naiviai tuo patikėjome. O mūsų draugai vis dinginėjo be žinios. Anapus tvoros, jei jau tiksliau, jie dinginėjo.
Pritvinkęs pykčio už skriaudas,
viliodavo juos Šliodis į duobes!
Visi suagome, visi pradėjome tekilą maukt, cigarus dūmyt, įgijome lytis, pradėjome meluot. Tik vienas Froidas nemelavo - žmonės, keistai elgdavęsi vaikystėje, išlaiko tendenciją tokiais būti ir suaugę. Suaugo Šliodis ir išvažiavo į Kanzasą. Tenai jam teko garbės susipažinti su tenykščiu diktatoriumi Glandovičium. Glandovičius jau seniai norėjo pradėti savo verslą, o ir Šliodarnui magėjo užversti triufelių istorijos paskutinįjį lapą.
Pagaliau, draugai, mes jį ir verčiame. Glandovičius po poros metų užbaigė savo organizmo sistemų kolekciją ir atidarė muziejų. Ir iš tikrųjų, į jį plaukė žmonės net iš Papa Chua bei Konektikuto. Šliodarnas Lapūchas išvažiavo atgal į Kanzasą ir ten atidarė savo nedidukę triufelių krautuvėlę. Na, o mes, deja, taip ir likome anapus tvoros.
PABAIGA
|
|
(1 comment | comment on this)
|
| Friday, June 9th, 2006
| |
7:00 pm
|
Demonas ir septyni nykštukai
Ir tada demonas sutiko septynis nykštukus. Demonas buvo stiprus, suragėjusia stora oda, tvirtais raumenimis, baltais aštriais dantimis. Nykštukai buvo silpni ir paliegę. Jų kreivos sulysusios rankutės priminė bambukines lazdeles, aptrauktas oda, paakiai jų buvo sukritę,- sulysę ir pavargę atrodė nykštukai. Demonas nusijuokė. Naivuoliai optimistai neūžaugos niekaip jam pakenkti negalėjo ir kėlė pasigailėjimą. Tačiau užuojauta ir buvo nykštukų ginklas. Humanizmas ir "Darvinui ne!" padėjo jiems nugalėti demoną. Sukeltas pasigailėjimas ir meilė artimui išstūmė blogį iš žmonių širdžių. Nugalėję demoną, nykštukai įvedė savo diktatūrą.
|
|
(comment on this)
|
| Sunday, March 5th, 2006
| |
1:20 pm
|
Iš multiko "Grim adventures of Billy n Mandy", kuris vis dar stebina mane savo netikėtom šyzo-filosofinėm mintim:
Why do you have to hate each other? Can't you see you're just like peas and mashed potatoes? Some people don't like them to touch each other and they're on the same plate! But it's okay! It's okay if they touch because they both get chewed up by the mouth, and sent down the esophagus and dissolved into the stomach and absorbed into the intestines and we won't go any further than that. But the point is, we're all just nutrients in the great big digestive system called LIFE!
|
|
(comment on this)
|
| Thursday, January 26th, 2006
| |
9:44 pm
|
|
Vakar stotelėje nugirdau kažką išties protingo ir stulbinančio. Kalbėjosi du 8-10 metų berniukai. Vienas jų sako: "Tu gali mane įžeidinėti - aš ne debilas.."
|
|
(comment on this)
|
| Sunday, January 1st, 2006
| |
9:40 pm
|
|
Nauji metai, kokia penkta ryto. Neįmanomai šalta. Autobusas beveik tuščias. Bevažiuojant matosi šaligatviais besivelkančių, tarsi zombių, žmonių poros - vienas būna girtas, kitas atlieka atraminę funkciją. Atvažiuoja troleibusas iš centro. Keleiviai: ir senukai, ir močiutės, ir jaunuoliai, ir vaikučiai - visi girti ar šiaip apspangę. Vienas senolis visa gerkle užtraukia "žaaaaaalioooooj stoteelėėėėje....", o jam pritaria senolių choras iš troleibuso galo -"žaliooooooooj stotelėėjeeeeeee". O stotelėje, kurioje išlipu, telkšo kraujo bala. Kažkoks girtuoklis svirdinėja išilgai gatvės, bet tuo metu automobiliai nevažuoja ir vidurių jam nieks nepartrėškia. Oh well..
|
|
(comment on this)
|
| Tuesday, December 20th, 2005
| |
7:47 pm
|
Kalėdos skrandy, Kalėdos tuolete,
Kalėdos gūdžioj kanalizacijoje,
Kalėdos vandeny, garuojančios Kalėdos - Kalėdos debesy.
Kalėdos lietuje, ant mano skėčio Kalėdos,
Jaučiuos vėl nedaėdus.
Suvalgau šlapią skėtį -
galiu ir vėl turėti,
Kalėdas savo skrandyje.
Kalėdų dvasia nemirė. Ji tik geba keisti pavidalus.
current mood: devious
|
|
(2 comments | comment on this)
|
| Saturday, December 10th, 2005
| |
11:13 am
|
Galvojo, savo požiūriu
Jis keis visuomenę,
Formuos naujas idėjas
Ir istoriją.
Bet buvo atvirkščiai -
Paties jo nuomonę,
Formavo masė,
Beformė auditorija.
|
|
(comment on this)
|
| Saturday, November 19th, 2005
| |
2:49 pm
|
|
| Wednesday, October 26th, 2005
| |
9:30 pm - kažkas apie kažką
|
|
Sukratytos smegenys pamažu kliuksėjo siauru miško takeliu. Buvo graži rudens popietė, tad sukratytos, patenkintos rudeniu, smegenys tiesiog brido per nukritusius lapus savo raukšlėmis, palikdamos takelyje audinių skysčio pėdsakų. Skaidytojai tą rudenį itin džiaugėsi, mat puota buvo didelė, maisto pakako net patiems mažiausiems. Šiaip skaidytojai yra gana intelektualūs organizmai, tačiau vienas toks neišprusėlis sumaišė smegenis su lapu. Smegenys juk buvo sukratytos ir, galime spėti, kadaise patyrė baisią traumą - kažkieno buvo mestos aukštyn į lubas, tad smegenų forma įgavo paplokščią pavidalą. Galbūt supainiojęs būtent tą paplokštumą bei tiek lapui, tiek smegenims būdingą raukšlėtumą, šis skaidytojas darbo ėmėsi per daug negalvodamas. Tiesa, skonis buvo kiek neįprastas. Taip taip! Jie irgi turi skonio receptorius! Kiti nuokritų skaidytojai taip pat susidomėjo didžiuoju atradimu. Jie nebuvo tokie neišprusę, kaip kad pirmasis skaidytojas. Matydami, kad tai - tikrai ne nuokrita, galvojo, jog atrado dvėselienos blyną (perdėm intelektualūs jie taip pat nebuvo). Dvėselienos.. Tik pamanyk! O smegenys tai dar buvo funkcionuojančios.. Šiandien buvo pirma diena, kai jos atsigavo po baisios traumos, baisių pabyrėjusių, netinkuotų lubų prisiminimų ir spjovusios į visą šitą nuoskaudą, džiaugėsi gražia rudenio diena. Tačiau nuoskaudos ilgam smegenų (nesvarbu ar jos būtų kaukolės dėžutėje, ar klaidžiojančios miško takeliais, kaip ši) ilgam niekad nėra palikusios vienų. Maža to, kad smegenimis suisdomėjo skaidytojai, jomis taip pat susidomėjo ir grybai, netgi kerpės, tie simbiotiniai organizmai (nors dumbliai, pamatę hifų kvailumą, ir bandė pastaruosius atkalbėti, hifai buvo pasidavę instinktams). Smegenims skaudėjo. Skaudėjo, nes juk funkcionuojančios jos buvo, bet, deja, šauktis pagalbos negalėjo, galėjo nebent mąstyti. Pabėgti? Nebent šiek tiek pašliaužti. Nušliaužti nuo skaidytojų tolyn jos kurį laiką mėgino, bet skaidytojai buvo vikresni. (Šiems buvo keista, kaip dvėseliena galėjo judėti, bet sumąstė, kad čia veikiau vėjas panešėjo tolyn). Netrukus vargšės smegenėlės buvo iš visų pusių apspistos skaidytojų, o į jų vidų jau skverbėsi nekantrūs grybų hifai. Apmąstė čia skaidomos smegenys savo egzistencijos beprasmybę, bei dieną, kada drybsojo kvapnaus žydinčio kaštono pavėsyje ir klausėsi zylučių čiulbesių. Smegenys sąmoningai stengėsi galvoti apie ką nors gražaus, nors vylėsi, kad skaidymo procesas ilgai netruks. Ilgų kančių jos nenorėjo. Galiausiai darbas buvo baigtas! Visi skaidytojai liko sotūs. Pavalgė ir mažiausieji, ir kukliausieji. Pavalgė visi miško gyventojai (net paukščiai ir smulkūs žvėreliai, greitai pasiduodantys bandos jausmui). Sukratytos smegenys virto suskaidytomis smegenimis. Žodis čia skiriasi tik vienas, bet materijos kaip ir neliko. Čia smegenys buvo, čia jų nebėra. Besmegenės. Šia gaida ir baigsu savo dokumentiką, nors paminėsiu, kad skaidytojai bei kiti jų talkininkai apsinuodijo. Apsinuodijo smegenų priešmirtiniais apmąstymais. Žydinčio kaštono pavėsiu bei čiulbančia zylute. Visi, tąsyk smaguriavę smegenų, mirė. Organinės medžiagos virto neorganiniais junginiais, tiksliau, gryniausiais nuodais, kuriais apsinuodijo augalai, šiais augalais apsinuodijo gyvūnai žolėdžiai, vėliau ir mėsėdžiai. Taip užsinuodijo visi gyvi organizmai. Išskyrus Laiką, kuri tuo metu buvo kosmose. Ir gįžo ji, o grįžusi neberado jokios gyvybės, pasidaugino pumpuravimo būdu ir taip pasaulis atiteko Laikoms ir jos gyveno ilgai bei laimingai.
|
|
(comment on this)
|
| Monday, October 24th, 2005
| |
11:18 pm - 10:10 pm - A Kamiu "Maras"
|
"Klausimas: kaip elgtis norint neprarasti savo laiko?
Atsakymas: pajausti visą laiko ilgumą. Būdai: leisti dienas
dantų gydytojo laukiamajame ant nepatogios kėdės; būti savo balkone
ištisą sekmadienio popietę; klausytis pranešimų nesuprantama kalba;
rinktis ilgiausius ir be ištaigos geležinkelio maršrutus ir, žinoma,
važiuoti stačiam; stovėti eilėje prie teatro kasos langelio ir
nepirkti bilieto ir t.t."...
|
|
(comment on this)
|
| Friday, August 12th, 2005
| |
7:01 pm
|
Čiernuobyliuo vaikai,
I have come here to rescue ya!
And it is my duty to save ya from your ultra radioactive growing!
Yes.. The growing.. Someone must stop that!
I'll take away all the vegetables from ya, so you won't grow anymore!
I'll take away all the sugar from ya, so you won't be hyperactive anymore!
(Since you are radioactive, any activity is harmful for ya.)
I'll make the end for your existence, so you won't even be radioactive any more!
Dear, Čiernuobyliuo vaikai, who were growing so fast, I luv ya, bbye!
*perkerpa virvę, todėl fortepijonas, kabojęs palubėj, nebetekęs atsvaros krenta žemyn ant likimo nuskriaustų vaikų. Tada the devious mastermind of evil prisėda prie nukritusio fortepijono ir pagroja Bethoveno 'Elizai'.*
|
|
(comment on this)
|
| Wednesday, July 20th, 2005
| |
11:10 pm - Buvau kažkokiojtai šmc parodoj :)
|
|
|
|
|
|
